Aikido Journal Home » Interviews » Interviu su Hiroši Isojama Aiki News Japan

Interviu su Hiroši Isojama

Autorius Stanley Pranin

Aikido Journal #119 (2000)

Išvertė Domas Jablonskis

Hiroši Isojama atėjo į aikido kūrėjo Morihėjaus Uešibos Ivamos dodžio būdamas dvylikos metų. Jis kartu su Morihiro Saito buvo šalia kūrėjo galutiniame modernaus aikido vystymosi etape. Isojama yra aistringas aikido ekspertas, kurio dinamiškumas puikiai atsispindi jo „sprogstamosiose“ technikose. Dabar Isojama, ilgą laiką tarnavęs karinėse oro pajėgose, visiškai pasišventė treniravimuisi ir mokymui. Dažnų kelionių į užsienį dėka Isojama tampa vis geriau žinomas pasaulyje.

Aikido Ivamoje po karo

Papasakokite, prašau, kaip Jūs pradėjote užsiiminėti aikido.

Tai buvo 1949 metai. Tie metai Japonijai buvo labai sunkūs. Mano šeima turėjo užeigą, kurioje lankydavosi įvairūs žmonės, jų tarpe ir jakudzos nariai, todėl aš pagalvojau, kad būtų kvaila neišmokti kokio nors kovos meno. Taip jau atsitiko, kad tuo metu vietinis aiki dodžio (kuris tuomet dar nebuvo vadinamas aikido, o buvo labiau žinomas kaip „aiki šuren dodžio”) pradėjo rinkti vaikų klases. Mes nuėjome ten su keliais kaimynų vaikais. Tada man buvo dvylika metų.

Ar tada O-Sensėjus vis dar gyveno Ivamoje?

Taip. Tik maždaug po 1955 metų jis palaipsniui pradėjo keliauti. O-Sensėjus vesdavo vakarines vaikų treniruotes.

Ar mokymas Hombu Dodžio Tokijuje buvo toks pat kaip ir Ivamoje?

Nežinau kaip buvo mokoma Tokijuje, bet jis prieidavo, kiekvienam asmeniškai sugriebdavo už riešo ir aiškindavo toliau. O-Sensėjus pats neatlikinėdavo ukemi, tačiau demonstruodavo įvairias technikas su skirtingais partneriais – pavyzdžiui, šomenuči ikijo – tuo tarpu kiti stebėdavo. Jis niekuomet neaiškino labai smulkiai.

Tada dodžio nebuvo jokių čiužinių, todėl treniruotės buvo pakankamai skausmingos. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios buvo sunku pritraukti žmones treniruotis. Po daugelio metų pagaliau dodžio buvo paklotas tatami, bet mes taip ilgai dirbome ant medinių grindų, kad pradžioje netgi buvo sunku priprasti. Triukšmo būdavo daug jei trinktelėdavai galvą į medines grindis, tačiau neatrodydavo, kad skausmas būtų nepakeliamas. Tačiau, kai paklojome tatami, rodės, kad skausmas perskrosdavo kiaurai. Natūralu, kad pasikeitė ukemi atlikimo būdas, kai mes perėjome nuo medinių grindų prie tatami čiužinių.

Kas dar be Saito Sensėjaus tuo metu treniravosi Ivamoje?

Tuomet treniravosi Takeo Murata, Sakae Šimada (dabartinis Ibaragi prefektūros federacijos pirmininkas) ir Sačijo Jamane. Tačiau, kaip jau minėjau, tada nebuvo daug besitreniruojančių. Beje, taip pat treniravosi ir Kunijo Ojama, kuris vėliau tapo profesionalaus imtynininko Rikidozano mokiniu. Tokie buvo to laiko učideši.

Vėliau Jūs įstojote į Japonijos karines oro pajėgas.

Taip, įstojau į karines oro pajėgas ir 1958 metais buvau išsiųstas į Čitose.

Ar Čitose įkūrėte aikido klubą?

Taip. Iš pradžių vieninteliai mano mokiniai buvo amerikiečių karo policininkai, tačiau vėliau vadovybė paprašė manęs, kad mokyčiau ir Japonijos karinių pajėgų narius. Tuomet, verčiamas būtinybės, išmokau anglų kalbą.

Ar savo vizito Los Andžele metu mokėte angliškai?

Taip, be abejo, angliškai! Kaipgi dar?! (juokiasi)

Tikriausiai daugelis Jūsų mokinių tarp amerikiečių karo policininkų buvo daug didesni už Jus, taigi ar neteko ieškoti naujų būdų pritaikyti savo technikas?

Žinoma, teko. Treniruotė su tokiais žmonėmis yra visiškai skirtinga nuo treniruotės su mažesniais už save. Pavyzdžiui, netgi atlikti ikijo prieš gerokai didesnį oponentą yra labai sudėtinga. Treniruotis su tokiais žmonėmis buvo labai didelė patirtis, iš kurios aš daug išmokau.

Pavyzdžiui, mano kataguruma ir gansekiotoši technikos atsirado mokant košinage. Kai bandydavau atlikti košinage ant aukštesnių už save supratau, kad jie paprasčiausiai gali perlipti mane; nesvarbu kaip besistengčiau, niekaip negalėjau jų mesti, nes dėl ūgio skirtumo negalėjau atsistoti į tinkamą padėtį. Tada man gimė idėja pabandyti „užsidėti“ juos per pečius, vietoj stengiantis mesti per dubenį. Taip pradėjau naudoti tas technikas. Aš nesistengiau būti šiurkštus ar staigus, tik norėjau, kad technikos veiktų. Būtinybė – išradingumo pagrindas!

Tuomet Čitose buvo daug imtynininkų, boksininkų ir panašių, kurie ateidavo pasityčioti iš to, ką mes darome. Tarnauti į Amerikos kariuomenę buvo pašaukti įvairūs žmonės. Paprastai aikido praktikos metu įeinama ir atliekama technika kuomet oponentas atakuoja, bet kai aš tai padarydavau, daugelis jų skųsdavosi, kad jie dar nepasiruošę. Jie norėjo, kad leisčiau jiems atlikti gerą sugriebimą ar smaugimą ir tada pažiūrėti ar aš vis dar galiu atlikti savo technikas. Paprastai treniruočių metu oponentas smūgiuoja iš priekio ir tuomet juda už nage nugaros, taigi uke neturi galimybės atlikti atakos iki galo. Tačiau tai jų neįtikino ir jie norėjo pirma mane tvirtai sugriebti ir tik tada mesti man iššūkį.

Kitaip tariant, Jūs turėjote mokyti pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

Buvo toks vienas jaunuolis, imtynininkas, kuris Helsinkio Olimpiadoje užėmė šeštą vietą. Jis taip sugriebė mane iš nugaros ant žemės, kad aš negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų ir iš šitos padėties jis metė man iššūkį. Vienintelė mano kūno dalis, kurią dar galėjau pajudinti buvo galva, todėl aš trenkiau jam į veidą, smogdamas į nosį pakaušiu. Be abejo, tai yra draudžiama imtynėse, tačiau tokios taisyklės netaikomos budo. Smūgio metu riktelėjau ir išnaudojau momentinį atsipalaidavimą, kad ištrūkčiau. Aš jam pasakiau “Tai yra budo!” ir jis buvo įtikintas. Tokie dalykai atsitikdavo neretai.

Ar Jūs kada nors savo amerikiečiams mokiniams pasakojote apie kūrėją Morihėjų Uešibą?

Taip. Kai kuriuos netgi nusivežiau į Ivamą, kad susitiktų su juo. Jie negalėjo patikėti matydami kaip O-Sensėjus mėto mane po visą tatami. Jie manęs klausdavo, “Kaip toks žmogus kaip Jūs, kuris šitaip lengvai mus visus mėto, gali būti štai taip mėtomas seno žmogaus?!”. “Šitą ir aš norėčiau sužinoti”,- atsakiau (juokiasi). Aš paaiškinau, kad aikido neturi nieko bendro su žmogaus amžiumi. Tada jie paklausė, ar galėtų patys pabandyti sulaikyti O-Sensėjų. Vienas iš tvirčiausių priėjo, tačiau ir jis buvo paguldytas ir sulaikytas tą pačią akimirką. Jie negalėjo suvokti, kaip buvo kontroliuojami; jie tiesiog jautė tai.

Kai paskutinį kartą buvau Jungtinėse Valstijose, sutikau vieną iš buvusių karo policininkų, savo buvusį mokinį. Nemačiau jo keturiasdešimt metų. Išlaikęs šodaną jis grįžo į Jungtines Valstijas, baigė Bostono universitetą ir vėliau tarnavo Vietname eidamas karininko pareigas. Po to pradėjo dirbti FTB, kur daugelį metų studijavo ir mokė areštavimo technikų, kurias mes vadiname “taihodžiutsu” japoniškai. Interneto pagalba jis padėjo man susitikti su kai kuriais kitais tuometiniais mano mokiniais. Nuostabu, kad aikido gali sukurti tokius ryšius tarp žmonių. Netgi atitrūkę kuriam laikui, jie vis tiek turi galimybę sugrįžti pas tave atgal.

Budo – aikido pagrindas

Kaip išsivystė Jūsų požiūris į budo svarbą aikido?

Mokydamas aikido aš jaučiu, kad turiu laikytis vienos pastovios krypties. Žmonės mokosi aikido dėl įvairiausių priežasčių – formos palaikymui, dėl sveikatos ir panašiai – tačiau visiškai aišku, kad giluminė aikido prasmė yra budo. Aš manau, kad žmonės, kurie praktikuoja aikido kaip paprasčiausiai gerą būdą išlikti fizinėje formoje vis tiek turėtų lavinti budrumą, kad išvengtų atsiverti prieš potencialų oponentą. Tai yra svarbus vidinis budo aspektas ir, manau, kad jo reikšmės apleidimas ar sumenkinimas treniruotėje atneš nukrypimą nuo tikros aikido dvasios.

Bėgant metams kūrėjo mąstymas keitėsi, taigi natūralu, kad keitėsi ir jo judesiai. Yra tik keletas žmonių, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su juo kelių dešimtmečių eigoje, todėl daugumoje atvejų tai primena seną istoriją, kurioje trys akli žmonės jaučia skirtingas dramblio dalis ir skirtingai bando apibūdinti kas prieš juos yra. Ta prasme, aš galvoju, ar iš viso yra toks žmogus, kuris pilnai suprato O-Sensėjaus didingumą.

Vieni žmonės mokėsi pas O-Sensėjų kai jis skleidė aikido kaip tikrą budo; kiti tik pradėjo mokytis, kai jo mąstymas jau buvo evoliucionavęs ir aikido buvo akcentuojamas kaip “harmonijos kelias”; treti mokėsi įvairiais, dar vėlesniais jo gyvenimo periodais. Visi jie turės skirtingus požiūrio taškus ir interpretacijas, ir aš nemanau, kad įmanoma pasakyti kuris iš jų yra geresnis už kitus.

Taip pat, manau, supratimo skirtumai priklauso ir nuo amžiaus. Jaunesni žmonės natūraliai ieško stiprios aikido formos, tuo tarpu vyresnius labiau traukia harmonijos ir dvasingumo aspektai, taip kad jie galėjo paimti iš O-Sensėjaus skirtingus dalykus. Tokia situacija labai apsunkina diskusiją apie aikido grynąja prasme.

Kaip žinoma, O-Sensėjus niekada daug nerašė apie aikido knygose, nors kai kurios jo technikos yra išsaugotos „Budo“. Kartais pagalvoju, kodėl jis neparašė daugiau apie aikido; kita vertus, man atrodo, jog suprantu: jo suvokimas palaipsniui vystėsi ir jis tikriausiai nujautė, kad tai, ką jis parašytų jaunesniame amžiuje galų gale imtų prieštarauti jo suvokimui vėlesniame etape. Tai liečia ir technikas: jei jis kažkuriuo metu būtų tiksliai jas apibrėžęs, vėliau, vystydamasis toliau, jis galėtų pradėti prieštarauti pats sau.

Kitas sunkumas yra tame, kad skirtingi žmonės linko įvairiai interpretuoti O-Sensėjaus žodžius, netgi jei jis iš tikrųjų sakė visiems tą patį. Taip žmonės pradeda perteikinėti savo pačių interpretacijas, tarsi jie būtų sugėrę viską, ką jis turėjo galvoje. Tai savo ruožtu veda prie smulkių variacijų ir palaipsniui prieinama prie nesusipratimų.

Kai O-Sensėjus mokė, jis niekuomet neaiškindavo ypatingai detaliai. Viena iš priežasčių buvo ta, kad dauguma žmonių, atėjusių pas jį praktikuoti aikido, buvo aukštos socialinės padėties atstovai, pavyzdžiui, karininkai, politikai, kitų kovos menų aukšto rango praktikantai, finansinio sektoriaus atstovai, privačių kompanijų vadovai ir kiti įvairūs gerbiami savo sričių atstovai. Tokie žmonės pernelyg didelį smulkmeniškumą, kaip pavyzdžiui, “Tai yra teisingas būdas nusilenkti” ir panašiai, priimtų kaip įžeidimą.

Treniruotės metu O-Sensėjus dažnai kalbėjo pagarbiai tiek su aukštesnio socialinio statuso asmenimis, tiek ir su mumis, paprastais mokiniais. Toks požiūris ir bendravimas su žmonėmis man darė labai didelį įspūdį.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti diskusija apie atemi, kuris dabar retai egzistuoja kaip daugumos aikido technikų sudėtinė dalis. Kaip Jūs vertinate atemi panaudojimą iš kovinės perspektyvos?

Atemi atlikimas vardan atemi neduoda jokios naudos, išskyrus tuščią formą. Nėra tikslo atlikti atemi, nebent jūsų smūgis iš tiesų turės realų efektą. Atemi neprivalo būti mirtinas smūgis, tačiau reikalui esant jis turėtų padaryti realią žalą. Jeigu jūs rimtai kreipiate dėmesį į smūgius, jūs turite pagalvoti ir apie spyrius.

Pavyzdžiui, karate turi puikias smūgiavimo rankomis ir kojomis technikas. Sakyčiau, kad dauguma karate judesių yra daugiausia tiesinio pobūdžio, tuo tarpu aikido labiau akcentuoja apvalius ir sferinius judesius. Jie abu turi privalumų bei trūkumų ir aš nemanau, kad galima besąlygiškai pasakyti, kad vienas yra geresnis už kitą. Bet kokiu atveju, jei jūs norite aikido panaudoti smūgius ir spyrius kaip atemi, jūs turite pastoviai galvoti, kaip juos įjungti į aikido praktiką suderinat laiko bei kitas aikido charakteristikas.

Ginklai – aikido dalis ar ne?

Ginklų panaudojimas aikido praktikoje yra kitas ginčytinas klausimas turintis daug skirtingo požiūrių šalininkų. Kaip Jūs manote, ar ginklai turi reikšmę aikido treniruotėse?

Be jokios abejonės turi. Pavyzdžiui, tačidori (kardo atėmimo technikos) ir džiodori (lazdos atėmimo technikos) yra dano lygio egzamino dalis, tačiau žmonės, kurie atlikinėjo tik neginkluotas technikas, negalės jų atlikti, ar ne?

Neturėdami stipraus ginklų technikos supratimo jūs visiškai nesugebėsite tinkamai atremti oponento atakos, jei jis bus ginkluotas. Jūs manote, kad jums pasiseks, jei kendo ekspertas mes jums iššūkį atlikti aikido tačidori prieš jo kardą? Arba Muso ryu džio praktikantas suteiks jums galimybę atimti iš jo lazdą, manote, kad galėsite tai lengvai padaryti? Abejoju.

Aš manau, kad ginklų technikos yra ypatingai svarbios, tačiau taip pat manau, kad pavojinga praktikuoti jas tik paviršutiniškai; jei jau treniruojatės ginklų techniką, tai treniruokitės teisingai ir kruopščiai. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl nemanau, kad reikia treniruotis daugybę tačidori ir džiodori variacijų. Aš esu praktikavęs taip pat ir tantodori (peilio atėmimo technikas) prieš tikrus ašmenis, tačiau tik keletą variacijų. Iš viso jums reikia vienos ar kelių technikų ir jei jūs iš tiesų įvaldėte jas, tuomet, manau, esate pilnai pasiruošęs apsiginti. Be abejo, kai tik įsivelia ginklai visada atsiranda pavojaus elementas.

Dodžio mes nesitreniruojame su tikrais ašmenimis, vietoj jų naudojame medinius kardus (bokuto), tačiau jei norite, kad jūsų treniruotė būtų maksimaliai efektyvi yra gyvybiškai svarbu galvoti apie bokuto kaip apie tikrus ašmenis, o ne kaip apie lazdą. Tai reiškia, kad jūsų atakos turi būti greitos ir ryžtingos su aiškiu ketinimu. Jūs niekada negalėsite pasiekti aukšto lygio, jei kirsite tik tam, kad atliktumėte ukemi. Labai pravartu laikyti tai galvoje, kuomet jūs treniruojatės su ginklais.

Dažnai sakoma, kad aikido nėra varžybų. Aš maniau, kad čia glūdi keletas aspektų, bet kartą O-Sensėjus pasakė, “Pergalė ir pralaimėjimas yra paprasčiausiai santykinumas, tuo tarpu aikido siekia ne santykinės, o absoliučios jėgos. Todėl aikido yra kasdieninė treniruotė “laimėti prieš kovą”.

Kokia buvo kūrėjo ginklų technikų vizija? Pavyzdžiui, pagal Morihiro Saito Sensėjų, kūrėjas daug treniravosi su ginklais, todėl ir Saito Sensėjaus aikido turi daug ginklų technikų. Kita vertus, kiti nurodo, kad kūrėjas nemokė ginklų technikų Hombu Dodžio ir netgi, pykdavo, jei ten kas nors treniruodavosi su jais.

Tai tikriausiai tiesa, kad O-Sensėjus nemokė dirbti su ginklais Hombu Dodžio. Tai galėjo būti dėl to, kad ten jis neturėjo pakankamai laiko treniruotis. Sugrįžęs į Ivamą jis turėjo daugybę laiko ir tie, kurie gyveno su juo, buvo mokomi ginklų technikos – ken ir džio. Taigi, tai ką sako Saito Sensėjus yra teisinga, kaip ir komentaras, kad O-Sensėjus pykdavo, jei žmonės treniruodavosi su ginklais Hombu Dodžio. Tiesą pasakius, pats esu matęs, kaip O-Sensėjus supyko išvydęs žmones, kurie atlikinėjo porinę praktiką su kardais (kumitači), nors jie dar negalėjo pakankamai gerai atlikti savarankiškų kardo judesių (suburi). Aš manau, O-Sensėjus galvojo, kad jeigu jo mokiniai nori dirbti su kardu, jie turi dirbti teisingai ir pyko matydamas juos mojuojančius kardais lyg jie būtų kokioje samurajų dramoje.

Kartą demonstracijai su Saito Sensėjum – aš manau, tuomet buvau maždaug trečias danas – aš paklausiau O-Sensėjaus, ar galiu mūsų tantodori demonstracijai panaudoti tikrą peilį, bet jis atmetė idėją. Manau tuomet jis turėjo aiškesnį supratimą nei aš apie realias mano galimybes ir žinojo, kad tai nėra gera idėja. Kiek vėliau, aš panaudojau tikrus ašmenis kitoje demonstracijoje, į kurią O-Sensėjus negalėjo atvykti, ir, žinoma, susižeidžiau. Jaučiausi taip kvailai, ir reikėjo man taip susižeisti, kad suprasčiau, kodėl jis atmetė mano prašymą pirmą kartą.

Kai kurie žmonės mokosi aikido kartu su kitais kovos menais, pavyzdžiui iaido ar karate. Vieni mokosi karate, kad išmoktų atremti smūgius ir spyrius, tuo tarpu kiti praktikuoja kendo, kad išmoktų smūgiuoti ir kirsti.

Aš manau, kad gerai tuo užsiimti iki tam tikro laipsnio, bet jei jūs pernelyg tai akcentuosite savo treniruotėse, tikėtina, kad jūsų aikido pavirs paprasčiausiomis kautynėmis. Galų gale tai prives prie požiūrio, kad reikia susiremti su kitoms budo formoms, siekiant tapti geresniu ar laimėti prieš juos.

(The full article is available for subscribers.)

Subscription Required

To read this article in its entirety please login below or if you are not a subscriber click here to subscribe.

Username:
Password:
Remember my login information.