Aikido Journal Home » Articles » Kitoks požiūris į Aikido istoriją Aiki News Japan

Kitoks požiūris į Aikido istoriją

Autorius Stanley Pranin

Aikido Journal #104 (1995)

Išvertė Domas Jablonskis

Kartą vienas iš skaitytojų atsiuntė mums puslapį iš Tarptautinio Aikido informacinio leidinio numerio išleisto 1994 metų gruodžio mėnesį. Aš manu, kad tai yra Europos Aikido Federacijos leidinys. Jame buvo gerai žinomo 8 dano šihano atsakymai į klausimus, užduotus praėjusios vasaros stovyklos Danijoje dalyvių. Vienas iš klausimų buvo toks: „Kodėl aikido mokyme nėra treniruočių su ginklais?“. Į šį klausimą šihanas atsakė:

„Kad suprasti, kodėl aikido nėra ginklų mokymo, reikia pažvelgti į istorinę perspektyvą. Praeityje, samurajų laikotarpyje, kovos menai buvo vadinami kobudo. Samurajų ginklas buvo kardas. Iš kardo technikos išsivystė džiudžiutsu. Viena iš garsiausių mokyklų jų tarpe buvo Daito ryu. „Minkštesni“ kovos menai išsivystė tik pastaraisiais laikais. Puikus pavyzdys yra dziudo. Dziudo sukūrė Džigoro Kano, kuris ieškojo aukštesnio meno nei priešininko nužudymas. Sukūręs dziudo jis nebegalėjo lankytis kitose mokyklose, todėl į jas siųsdavo savo mokinius, kad galėtų studijuoti kitas kryptis. Šio proceso metu Močidzuki Minoru Sensėjus aplankė Morihėjų Uešibą. Kai šis grįžo ir išdėstė mokymą savo meistrui, manoma, jog Kano pasakęs, kad šios (Uešibos) technikos yra „tikrasis“ dziudo.

Aikido gali būti laikomas tolimesne kovos menų vystymosi pakopa, kilusia iš kardo meno, kuris daugiau nebelaikomas priemone atimti gyvybę. Todėl ginklai priklauso tam tikram praeities vystymosi etapui. Mokytis ginklų technikos reiškia susikoncentruoti į praeitį. Tuo tarpu mokytis aikido reiškia studijuoti dabartinį vystymąsi. Daug nesusipratimų kilo dėl Saito Sensėjaus knygų. Jis buvo O-Sensėjaus mokinys. Savo knygose jis stengiasi ne tiek suderinti aikido ir ginklus, kiek išsaugoti žinias, kurias savyje talpina ginklų technika“.

Aš šiek tiek suredagavau jo atsakymą, kad pataisyti vietomis prastą anglų kalbą, tačiau aukščiau išdėstytas vertimas tiksliai atitinka originalų tekstą, kurį tikriausiai perskaitė keli tūkstančiai Europos aikidoka, neminint šimtų, kurie išgirdo šį šihano komentarą asmeniškai. Man teko keletą kartų perskaityti tekstą kol supratau pakankamai subtilią šihano atsakymo logiką. Štai kaip aš suprantu jo požiūrį: feodalinėje Japonijoje kardas, samurajaus ginklas, buvo žudymo įrankis. Džiudžiutsu, “minkštesnės” kovos menų formos – tokios kaip Daito ryu – išsivystė iš fechtavimo meno ir moraline prasme yra pranašesnės, kadangi jos nėra skirtos žudyti. Dziudo yra dabartinis šios “minkštos” kovinės tradicijos pavyzdys ir sakoma, kad jo kūrėjas Džigoro Kano žavėjosi Morihėjaus Uešibos technika. Kovos menų vystymesi aikido atstovauja “sekančiai pakopai” ir yra aukštesnis už fechtavimo meną todėl, kad nėra susijęs su žudymu. Mokydamasis valdyti kardą yra žingsnis atgal ir aikido treniruotėse jam nėra vietos.

Aš manau, kad šis atpasakojimas atspindi šihano požiūrį. Tuomet privalau visai atvirai prisipažinti, kad jo komentaras kelia nerimą dėl daugelio priežasčių. Palikime nuošalyje jo argumento neaiškumą istorinėje plotmėje ir esminių terminų, tokių kaip “fechtavimo menas” ir “džiudžiutsu”, apibrėžimo trūkumą, kuris gali būti paaiškintas vertimo netikslumu bei tuo, kad jo komentarai buvo skirti žmonėms neypatingai nusimanantiems Japonijos istorijoje. Nežinau, ar šihanas skelbė savo asmeninį požiūrį ar “oficialią” savo organizacijos poziciją. Iš esmės, tai netgi neturi reikšmės.

Pirmiausia, stengiantis suprasti treniruočių su ginklais svarbą (arba jų trūkumą) aikido praktikoje, mūsų išeities tašku turėtų būti kūrėjo, Morihėjaus Uešibos, požiūris. Šis siūlymas nėra be pagrindo. Kūrėjas suvokė aikido kaip kompleksinę kovinę sistemą, paremtą kardo principais. Šiuolaikinis aikido yra įtemptų kūrėjo treniruočių ir meditacijų metų nuošaliame Ivamos prieglobstyje, po Antrojo Pasaulinio karo, rezultatas. Visa tai aš esu smulkiai aprašęs savo “Aikido istorijos apžvalgoje“, kuri yra pirmame “Takemusu Aikido“ leidinyje, tiems kurie norėtų susipažinti smulkiau.

Aikido sudaro šimtai beginklių (taidžiutsu) ir daugybė aiki ken ir džio technikų. Jos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir neatskiriamos nei teorijoje, nei praktikoje. Kardas – samurajaus siela – aikido buvo transformuotas į katsudžinken arba “gyvybę teikiantį kardą“ ir buvo plačiai naudojamas kūrėjo kasdieninėje praktikoje ir demonstracijose. Be to, kūrėjas dažnai naudodavo kardą kaip metaforą, simbolizuojančią meilės ir užuojautos įrankį ir laikė jį kami “didžiojo sumanymo“ dalimi (kami no šikumi). Trumpai tariant, O-Sensėjaus aikido suvokime kardas buvo pagrindinis dalykas ir negali būti atskirtas neatmetant esminių jo įsitikinimo pagrindų.

Tačiau aš noriu paaiškinti tai, kas lengvai gali būti neteisingai suprasta. Aš visiškai neprieštarauju, jei kas nors – šihanas ar bet kuris kitas aikido mokytojas – nuspręstų nenaudoti ginklų savo aikido praktikoje ar mokyme. Tai yra asmeninis sprendimas. Tačiau aš stipriai prieštarauju bet kam, kas stengiasi iškreipti kūrėjo aikido koncepciją, teigdamas, kad kardas nėra meno dalis. Tai yra akivaizdi netiesa ir gali būti lengvai suvokta studijuojant kūrėjo raštus, filmus, nuotraukas, kalbas ir gausybę išlikusių žodinių pasakojimų.

Šihano pareiškimas apie Saito Sensėjų taip pat nusipelno komentaro. Saito Sensėjus savo knygose aiškiai rašo, kad taidžiutsu ir aiki ken bei džio technikos iš esmės yra kaip viena ir remiasi kardo principais. Kadangi tai, kaip šihanas apibūdina knygų turinį, yra priešinga tam, kas parašyta knygose, nenuostabu, kad kilo “daug nesusipratimų“! Ką turi galvoti apie tokius viešus pareiškimus Saito Sensėjaus techninių knygų savininkai bei daugybė visame pasaulyje esančių jo mokinių?

Metų eigoje įvairūs žmonės kritikavo Aikido Žurnalą dėl pernelyg didelio domėjimosi istoriniais reikalais. Kitaip tariant, dėmesio sutelkimas į praeitį nėra gerai todėl, kad dabar mes turime vėlyvesnį, patobulintą vystymosi etapą. Ką gi, jeigu tuo norima pasakyti, kad kuris nors iš šiandieninių aikido šihanų pranoko Morihėjų Uešibą savo galimybėmis, tuomet šis klausimas turėtų būti atviras diskusijai. Kartais aš pažymiu savo kolegoms, kad kilmės bei ankstyvųjų metų tyrinėjimas mane domina daug labiau nei dabartinis periodas, dėka neįtikėtino meistriškumo ir įspūdingo gyvenimo tokių asmenybių kaip Morihėjus Uešiba, Sokaku Takeda ir Joičiro Inoue.

Galbūt mažiau akivaizdu yra tai, kad istorijos žinojimas gali padėti įvertini žmogaus charakterio ypatybes. Pavyzdžiui, galima daug sužinoti apie asmenybių sąžiningumą ir tikslus, stebint kaip jie atpasakoja praeities įvykius ir pateikia juos sau patogiu būdu. Dezinformacija apie istorinius faktus gali sklisti neribotą laiką ir būti priimta už faktą ten, kur žmonės yra prastai informuoti. Aikido Žurnalas visada siekė ir sieks ištaisyti šią situaciją siūlydamas skaitytojams gausybę gerai ištirtų duomenų, taip suteikdamas pakankamai informacijos patiems pasidaryti savo išvadas.

Baigiant, neužmirškime kūrėjo mokymo ir jo gyvenimo tikslo. Mes visi galime imti iš aikido tai, kas mums reikalinga, laisvai leisdami vystytis savo kūrybingumui. Bet laikas nuo laiko turėtume sustoti ir apmastyti pradinę mūsų meno poziciją bei visada gerbti pagrindinius jo principus.