Aikido Journal Home » Interviews » Pat Hendricks Aiki News Japan

Pat Hendricks

Autorius Ikuko Kimura

Published Online

Išvertė Domas Jablonskis

Šį interviu 2002 metų gegužę Las Vege, Nevadoje Aiki Ekspo metu atliko japonų redaktorė Ikuko Kimura.

Ikuko Kimura: Kaip jums patinka Ekspo?

Pat Hendricks: Jis pranoko mano lūkesčius. Čia susirinko tiek daug talentingų žmonių, ir ne tik nepaprastų mokytojų, bet ir labai daug iš tiesų aukštos erudicijos žmonių. Per visą savo kovos menų karjerą aš niekada nesu mačiusi renginio, kuris prilygtų šiam.

Aš girdėjau, kad jūs labai įtemptai treniravotės, kad pasiruošti demonstracijai?

Taip. Mes kartu su trimis išskirtiniais mano mokiniais dalyvaudavome ir kitose kovos menų renginių demonstracijose, todėl iš pradžių aš pagalvojau, ”Mes turime savo standartinę programą ir tik šiek tiek ją pakeisime”. Tačiau vėliau aš pajutau, kad šis renginys yra labai svarbus, todėl aš panorau jam pasiruošti labiau ir prisidėti padedant padaryti jį ypatingu.

Kiek mokinių jūs atsivežėte?

Atvyko aštuoni učideši (mokiniai, gyvenantys viduje) iš mano dodžio ir du buvę mokiniai, kurie dabar patys tapo mokytojais. Plius dešimt mano tiesioginių mokinių ir kiti keturi ar penki iš skirtingų regionų.

Kiek mokinių jūs turite?

Savo dodžio aš turiu apie šešiasdešimt suaugusių ir penkiasdešimt ar šešiasdešimt vaikų. Taigi bendrai susidaro virš šimto.

Ar jūs treniruojate kiekvieną dieną?

Taip. Mano filosofija, kurią aš įgijau stebėdama Saito Sensėjų yra tokia: svarbu treniruotis tiek daug, kiek gali, nepaisant kokio aukšto rango ar kaip toli pažengęs būtum. Kai niekur nekeliauju ir esu dodžio, aš treniruoju visas klases. Tai yra viskas, ką darau. Aš mokau vaikų grupes, nes jaučiu, kad tai juos įkvepia.

Kada jūs pradėjote aikido?

Aš pradėjau 1974 metų vasarą mažame koledže Monterėjuje, kur mokė Mary Heiny. Neilgai trukus aš suradau Stenlio Pranino dodžio, kuri taip pat buvo Monterėjuje ir pradėjau vaikščioti ten. Tris kartus per savaitę aš važiuodavau beveik valandą į vieną pusę, kad nuvažiuoti į dodžio.

Kiek jums tuomet buvo metų?

Kai birželį aš pradėjau treniruotis aikido man buvo aštuoniolika metų. Rugsėjo mėnesį man suėjo devyniolika. Kai aš rudenį įstojau į Stenlio dodžio man buvo devyniolika metų.

Stenlis sakė, kad jis labai didžiavosi jumis.

O, jis visada mane neįtikėtinai palaikė. Jis buvo mano pirmasis mokytojas ir aš iš jo tiek daug išmokau. Aš treniravausi tris kartus per savaitę pas jį ir paskui šeštadienio moterų aikido klasėje pas Danielę Smit. Tam tikru metu aš perėjau į Stenlio dodžio ir tapau tarsi neoficialiu učideši bei treniravausi visose klasėse.

Maždaug 1977 metais Stenlis išvyko į Japoniją. Tuo metu mes buvome Ouklande treniruodamiesi su Briusu Klikšteinu. Briusas jau vieną kartą buvo lankęsis Ivamoje ir ruošėsi išvykti ten ilgesniam laikui.

Briusas, keletas vyresniųjų mokinių ir Stenlis, kitaip tariant visi, kurie buvo man artimi, buvo nuvykę į Ivamą. Tuomet aš tiesiog nusprendžiau, “Kagi, tada aš irgi važiuosiu. Tai turėtų būti puiki vietelė”. Tuomet jau buvo praėję vieneri ar pusantrų universiteto studijų metų ir aš nusprendžiau pasiimti metų pertrauką bei keliauti į Japoniją. Aš išbuvau daugiau nei metus ir ilgiau nei tikėjausi. 1977 metų rudenį ten buvo tik keletas užsieniečių arba učideši. Apmokymas buvo labai sunkus ir tradicinis. Ivamoje jis iki šiol yra tradicinis, tačiau ne tiek daug žmonių pereina per tai, ką aš turėjau ištverti.

Tuo laiku učideši buvo lengva turėti asmeninį kontaktą su Saito Sensėjumi ir jo šeima. Briusas Klikšteinas ir aš buvome vieninteliai učideši didesniąją tų metų dalį.

Jokių japonų učideši?

Ne. Buvo žmonės, kurie atvykdavo mėnesiui ar dviems, tačiau vienintelis ilgalaikis učideši prieš mus buvo Šigemi Inagaki. Jis buvo pirmasis ilgalaikis Saito Sensėjaus učideši. Ji mokė rytinėse treniruotėse, kuriose dažniausiai treniruodavomės tik mes trys. Tai buvo labai sunkus ir intensyvus treniravimasis. Jie turėjo 3 ar 4 danus, o aš buvau tik ką tapusi šodanu. Tomis aplinkybėmis aš daug išmokau, įskaitant ir visas mano ginklų treniruotes.

Turbūt buvimas Ivamoje daugiau nei metus ir toks treniravimasis turėtų būti vertas keleto metų ar daugiau nei kur kitur?

Neabejotinai. Mes visą laiką matėme Saito Sensėjų ir dirbome su juo visą dieną.

Ar tuo laiku jis vykdavo į užsienį?

Mano buvimo metu jis pirmą kartą išvyko iš šalies į Švediją, tačiau tuomet jam nebuvo įprasta keliauti. Nebuvo nieko panašaus į tai, kas jis darė paskutinius dešimt ar penkiolika metų. Po tos kelionės į Europą jis ilgai niekur nekeliavo. Jis daug laiko praleisdavo dodžio; jis pietaudavo su mumis ir netgi ruošdavo mums maistą. Ta prasme, tai buvo nuostabus laikas, tačiau treniruotės buvo labai, labai sunkios ir daug žmonių susižeisdavo. Neilgai trukus po atvykimo į dodžio aš išlaikiau savo šodano egzaminą ir dviejų savaičių bėgyje susilaužiau ranką. Tačiau tais laikais mes nesustodavome. Mano kaulus atstatė senas aklas gydytojas, p. Tačikava, kuris buvo labai garsus Ivamoje. Kai jie įnešė mane vidun, aš išvydau seną aklą žmogų grabinėjantį rankomis aplinkui ir pagalvojau, “Dabar tai pakliuvau į bėdą”. Tačiau jis buvo nepaprastas! Jis buvo tikras gydytojas! Jis paskyrė man individualią programą bei naudojo visokiausias adatas ir panašius daiktus tam, kad mano ranka vėl veiktų.

Po kiek savaičių?

Dviejų ar trijų savaičių eigoje ji sutvirtėjo ir aš treniravausi su viena ranka. Visiškas išgijimas truko maždaug penkias savaites. Buvo žiema, taigi ji gijo lėtai. Vis dėlto mano ranka visiškai išgijo ir po to vėl buvo gerai. Štai taip viskas vykdavo tais laikais. Vieną kartą tau galėjo sukruvinti nosį ar ką nors išsukti ir visa tai buvo apmokymo dalis. Aš turėjau daug traumų, tačiau manau, kad tai buvo maždaug tas laikas, kuomet Saito Sensėjus rimtai dėjo pastangas, kad padaryti treniruotes saugesnes. Ten taip pat buvo Briusas ir p. Inagaki. Briusas yra puikus sempajus ir mano vyresnysis brolis. Jo aikido buvo nuostabus.

Kodėl visų pirma jūs susidomėjote aikido?

Vidurinėje mokykloje aš mačiau daugybę Briuso Li filmų ir buvau tiesiog savaime įtraukta į kovos menus.

Kodėl tuomet aikido?

Atvirai sakant, tai buvo atsitiktinumas. Aš norėjau užsiimti kovos menais, o aikido buvo netoliese tuo metu; tačiau nuo to momento, kai aš nuėjau į pirmą treniruotę, supratau, kad tai skirta man. Man patiko viskas, judesiai, filosofija, būdas, kaip žmonės mokė, viskas! Aš nežinau, ar būčiau prisirišusi prie kito meno, tačiau aikido tiko man nuo pat pradžių.

Ar jūs mėginote kokius nors kitus kovos menus?

Metų bėgyje aš įsigijau daugybę draugų kovos menų pasaulyje ir dalyvavau daugelyje tokių stovyklų kaip ši, nors jos buvo mažesnio masto. Daugumoje stovyklų yra dalyvaujama visose treniruotėse, kokios būna siūlomos. Žmonės mėgsta prašyti pabandyti, taigi aš eksperimentavau su daugeliu skirtingų kovos menų, tačiau aikido buvo vienintelis pastovus užsiėmimas per visą mano gyvenimą.

Taigi jūs išbuvote Ivamoje daugiau nei metus ir tuomet sugrįžote į Ameriką?

Aš sugrįžau į Ameriką beveik aštuoneriems metams, tuomet vėl išvykau į Ivamą ilgiems mėnesiams. Iki pat 1988 metų aš dažnai atvykdavau kaip trumpalaikė učideši, kuomet paskutinį kartą aš vėl nusprendžiau tapti ilgalaike učideši. Kartu sudėjus aš buvau Ivamoje penkiolika ar šešiolika kartų, tačiau ta kelionė buvo penkta ar šešta. Nors 1984 metais aš jau buvau atidariusi savo dodžio, apgalvojusi nusprendžiau palikti ją draugui ir iškeliavau atgal į Japoniją, kur prabuvau apie 18 mėnesių.

Kiek laiko susidarytų, jeigu sudėtumėte visą laiką, kurį jūs praleidote Ivamoje?

Aš manau susidarytų apie šešis metus. 1988 metais atsivėrė daug galimybių. Tuomet aš jau buvau pakankamai patyrusi. Tai linksma istorija. Vieną kartą žymus japonų žurnalas, Wušu, ėmė interviu iš Saito Sensėjaus. Demonstruodamas jis atliko keletą veiksmų su manim, tačiau daugiausiai naudojo vyrus učideši.

(The full article is available for subscribers.)

Subscription Required

To read this article in its entirety please login below or if you are not a subscriber click here to subscribe.

Username:
Password:
Remember my login information.