Aikido Journal Home » Articles » Aikido Kūrėjas (04): Nekintantis kelias Aiki News Japan

Aikido Kūrėjas (04): Nekintantis kelias

Autorius Kisshomaru Ueshiba

Aiki News #33 (March 1979)

Išvertė Domas Jablonskis

(Skyriaus santrauka išspausdinta sutikus autoriui p. Kisshomaru Ueshiba, Aikido Doshu)

Kaip jau minėjau anksčiau, Kūrėjas buvo pačiame jėgų žydėjime nuo 1927 iki 1940 metų. Po karo aikido populiarinimas buvo perduotas mums, jauniems žmonėms, tuo tarpu Kūrėjas geranoriškai stebėjo mus iš Iwama.

Šį periodą taip pat charakterizavo eilė politinių įvykių – Japonijos ketinimas sukurti “Didžiąją Bendrą Rytų Azijos Klestėjimo Sferą”, valstybės įkūrimas Mandžiūrijoje, ginkluotųjų pajėgų sukūrimas, Japonijos pasitraukimas iš Tautų sąjungos ir vėlesnis jos susivienijimas su tautomis-agresorėmis bei Ramiojo vandenyno (Antrojo Pasaulinio) karo pradžia. Atsižvelgiant į šiuos įvykius ir faktą, kad mano tėvas palaikė bičiuliškus santykius su daugeliu aukšto laipsnio karo vadų, tikėtina, kad jo veikla buvo persipynusi su prieškarinės vyriausybės veikla.

Kūrėjas buvo nepaprastai patriotiškas žmogus ir troško savo tautos pažangos, tačiau laikui bėgant jis tapo labai kritiškas dėl kai kurių politinės ir karinės veiklos sferų. Dažnai, būdamas blogos nuotaikos, jis sakydavo:

“Karininkija beatodairiškai ir nesaikingai naudodama jėgą paprasčiausiai pelnosi… Jie yra kvailiai, kurie priešinasi gamtos ir kami valiai. Tačiau tikras kovos kelias geriausiai panaudoja universalų viso pasaulio gyvybės šaltinį. Tikras budo yra taikos, meilės ir etiketo įsikūnijimas. Šiais laikais karinė klika tik žaidžia su ginklais. Jie susimokė iškreipti budo reputaciją kaip jėgos, naikinimo ir smurtinio konflikto įrankį…”

Pačiame Ramiojo vandenyno karo įkarštyje Kūrėjas atsisakė iki tol naudotų “Aikibujutsu” ir “Aiki Budo” pavadinimų ir pavadino savo meną “Aikido”. 1942 metais kartu su žmona jis įsikūrė Iwama ir perdavė Tokyo dojo vadovavimą man. Tuomet jis pastatė Aiki Šventyklą ir pasinėrė į treniravimąsi ir ūkininkavimą.

P. Hideo Takahashi pasakoja apie tuometinę Kūrėjo būseną savo leidinyje pavadintame “Takemusu Aiki”. O-Sensei apibūdina kaip 1940 metais jis pajuto, kad kūnas prisipildo jėgos ir jis gali atlikti begales technikų spontaniška, laisva maniera. Tada, jo teigimu, regėjime jį aplankė sauganti aikido dvasia. Šio intensyvaus dvasinio patyrimo pasekoje, pats negalėdamas tuo patikėti, jis susirgo. Beveik metus jis sunkiai sirgo ir buvo arti mirties. Tačiau tuomet jis pasiekė nušvitimą. Kūrėjas pasakoja toliau: “Net ir sirgdamas aš nebuvau neveiklus. Mano paslaugų labiau negu bet kada reikėjo kariuomenei ir laivynui. Ypatingai karinių reikalų ministerijos ir kariuomenės ministro prašymo dėka tarnavau karo ministerijai… Aš buvau paskirtas budo priežiūros tarybos nariu ir tarnavau Konoe vyriausybei iki pat Tojo vyriausybės darbo pradžios. Mano paslaugų, kaip patarėjo, prašė ir kitose vietose, į kurias aš keliaudavau.

“Tačiau vienintelis kariuomenės ir laivyno pasirengimo tikslas yra mūšis. Jie žygiuoja pirmyn ieškodami garbės su devizu: “Vienas kirtis, viena mirtis”. Apgailėtina, tačiau man šiek tiek stokojo tikros ištikimybės… Be abejo, kariuomenėje buvo ir iškilių žmonių. Ištikimi ir drąsūs kariai taip narsiai kovėsi, kad sujaudino mane iki ašarų. Tačiau aikido tikslas yra ne žmonių žudymas. Jo paskirtis nėra kariavimas ir kivirčijimasis. Aikido yra ne materija, o dvasia. Ji skirta šlovinti visagalę didžiosios kami skaistybę ir mūsų visatos visumą… Trumpai tariant, aikido yra skirtas įgyvendinti paskirtą dangaus valią. Ir aš manau, kad yra gerai, jei asmeninė misija pasitarnauja šalies gerovei. Nėra nieko, kas būtų svarbiau už asmeninės misijos įgyvendinimą. Maldoje, ištartoje šalies ir visuomenės gerovei, yra kažkas paslėpta. Svarbiausia yra atlikti savo užduotį. Jeigu pareiga tampa “kami”, tuomet tai iš tiesų laimė.

Savo dvasinės galios dėka mes susiliejame su oponentu visais atžvilgiais, kad kiekvienas gyvenime galėtų eiti į priekį turėdamas savo vietą. Tuomet visas pasaulis susiburtų kartu kaip viena šeima, kad visi galėtų dirbti kaip vieningo visatos proceso atskiros dalys. Tai ir yra aikido tikslas”.

Tai nepilna ištrauka, todėl gali būti šiek tiek sunku suprasti, tačiau galima susidaryti nuomonę apie Kūrėjo rūpestį dėl “suskaldyto proto ir kūno” ir troškimą, kad praktikuojantys aikido atrastų tikrą savo jėgą ir atliktų savo gyvenime misijas.

Viskas, ką aš norėčiau padaryti kaip doshu, būdamas atsakingas už aikido kelio įamžinimą, paprasčiausiai yra įtvirtinti ir vystyti toliau. Ir aš tikiu, kad toks ir buvo Kūrėjo noras.