Aikido Journal Home » Articles » Ar O-Sensėjus tikrai yra šiuolakinio aikido kūrėjas? Aiki News Japan

Ar O-Sensėjus tikrai yra šiuolakinio aikido kūrėjas?

Autorius Stanley Pranin

Aikido Journal #109 (Fall/Winter 1996)

Išvertė Domas Jablonskis

Po ilgametės aikido praktikos ir tyrimų aš pamažu priėjau prie hipotezės, prieštaraujančios plačiai paplitusiai nuomonei ir daugelio šihanų tvirtinimams, kurie skelbiasi ilgus metus studijavę pas aikido kūrėją Morihėjų Uešibą. Aš dalyvavau daugelyje Jungtinėse Valstijose pravestų Japonijos meistrų seminarų bei keletą kartų buvau nuvykęs į Japoniją, kur mačiau ir treniravausi su daug gerai žinomų mokytojų. Mano teorija paprasta. Aikido, kurį praktikavo ir mokė O-Sensėjus nėra tas aikido, kurį mes turime dabar. Labiau tikėtina, kad tai kuri nors iš daugelio išvestinių formų, išvystytų pagrindinių mokinių, kurie mokėsi pas kūrėją palyginti trumpus laiko tarpus. Tai paaiškintų žymius skirtumus stiliuose, palyginti mažą technikų arsenalą ir jokių religinių pažiūrių nebuvimą moderniose meno formose. Tai jokiu būdu nėra “šiuolaikinių” meno formų kritika, o greičiau istoriniais tyrinėjimais paremtas pastebėjimas, kuris prieštarauja bendrai nuomonei.

Kai 1977 metais pirmą kartą atvykau į Japoniją ilgam laikui, apsisprendžiau mokytis Ivamoje pas Morihiro Saito Sensėjų. Iš esmės, mane į Ivamą pritraukė akcentuojamas technikų tvirtumas ir tikslumas, taip pat aikiken ir aikidžio technikų įtraukimas į treniruočių programą. Be abejo, Aiki šventovės artumas bei faktas, kad užsiėmimai Ivamoje vyko O-Sensėjaus asmeniniame dodžio, taip pat buvo įtakojantys faktoriai.

Tačiau skubu pažymėti, kad nemaniau, jog Saito Sensėjaus technika yra ištikima aikido kūrėjo tesėja, nors laikiau jį savo krypties techniniu meistru. Praeityje aš priskyriau Saito Sensėjų tai pačiai kategorijai kaip ir gerai žinomus Koiči Tohėjų, Šodži Nišio, Seigo Jamaguči ir t.t. Pradžioje jie mokėsi pas Morihėjų Uešibą ir įgijo gerus įgūdžius, tačiau vėliau sukūrė originalius mokymo stilius, kurie išsivystė į pakankamai skirtingas kryptis. Puikiai prisimenu, kaip bendraudavau su Saito Sensėjum, nors tuo metu mano japonų kalbos žinios buvo pakankamai ribotos. Aš išdėstydavau jam savo mintis ir abejones apie tai, kad jo aikido iš esmės yra toks pat kaip ir kūrėjo, anot jo paties. Mano supratimas rėmėsi tuo faktu, kad Saito Sensėjaus technika atrodė visiškai skirtinga nuo to aikido, kurį kūrėjas demonstravo dokumentinėse juostose. Be abejo, šiek tiek nustebęs dėl mano skepticizmo ir nepagarbaus elgesio, atsižvelgiant į tai, kad esu jo mokinys, Sensėjus kantriai paaiškino, kad mano sumišimo priežastis yra ta, kad dauguma išsaugotų dokumentinių juostų yra demonstracijos. Jis paaiškino, kad vieši kūrėjo technikos parodymai labai skyrėsi nuo to, ką O-Sensėjus mokė Ivamos dodžio. Saito Sensėjus ir toliau tvirtino, kad jo pareiga buvo perduoti kūrėjo aikido nepakitusį ir kad jis niekada neturėjo ketinimų sukurti “Saito ryu Aikido”.

Nepaisant geriausių jo pastangų, aš vis dar stipriai abejojau, nors mano žavėjimasis jo techniniais įgūdžiais niekuomet nekėlė abejonių. Vieną dieną, praėjus maždaug dviems metams po mano atvykimo, ėmiau interviu iš Zenzaburo Akazavos, prieš karą buvusiu Morihėjaus Uešibos učideši Kobukano dodžio laikais. Pokalbio eigoje p. Akazava parodė man techninę apybraižą pavadintą “Budo”, išleistą 1938 metais, kurios prieš tai nebuvau matęs. Joje buvo apie penkiasdešimt technikų atliekamų paties kūrėjo. Lėtai versdamas knygos lapus buvau nustebęs matydamas, kad ikio, iriminage, šihonage atlikimas yra vizualiai indentiškas tam, ko išmokau Ivamoje pas Saito Sensėjų. Čia buvo pats kūrėjas demonstruojantis tai, ką iki tol laikiau esant “Ivamos“ stiliaus technikomis! P. Akazava geranoriškai paskolino man knygą ir aš nuskubėjau parodyti ją Saito Sensėjui.

Aš visada atsiminsiu tą sceną, kuomet atėjau prie Saito Sensėjaus durų, kad pasidalinčiau su juo savo nauju atradimu. Mano nuostabai, jis niekuomet anksčiau nematė ir negirdėjo minint šios knygos. Jis užsidėjo akinius ir pervertė ją, įdėmiai peržiūrėdamas technines sekas. Aš jaučiausi priverstas atsiprašyti už tai, kad suabejojau tvirtinimu, jog jis visomis pastangomis stengiasi išsaugoti nepakitusias kūrėjo technikas. Saito Sensėjus nusijuokė ir akivaizdžiai su didelių malonumu ištarė : “Matai, aš juk tau sakiau!”. Nuo to laiko (maždaug 1979 m.) Saito Sensėjus iki pat šių dienų į aikido seminarus keliauja su “Budo” knygos kopija, kaip įrodymu patvirtinančiu, kad bet kuri technika yra kildinama iš kūrėjo mokymo.

Savaime suprantama buvau priverstas pripažinti, jog yra mažų mažiausiai vienas instruktorius, kuris moko aikido lygiai taip pat, kaip ir kūrėjas. Bet argi tai paneigia mano pagrindinę teoriją, kad plačiai šiandieną praktikuojami aikido stiliai filosofiškai ir techniškai turi mažai bendro su kūrėjo menu. Pasvarstykime toliau. Jeigu jūs nueitumėte į bet kurio iš pagrindinių mokytojų dodžio, pamatytumėte, kad mokinių judesiai labai panašus į jų mokytojo. Pripažinkime, jie būtų blogi mokiniai, jeigu nesistengtų perimti savo mokytojo judesių. Didelėse demonstracijose, kuriose dalyvauja įvairių dodžio atstovai, neretai yra įmanoma atskirti kurio nors konkretaus mokytojo mokinius. Tai kodėl tuomet yra toks didelis skirtumas tarp pagrindinių aikido stilių, jeigu visi šihanai tiesiogiai mokėsi pas kūrėją?

Kai kurie teigia, kad kūrėjo menas metams einant stipriai keitėsi ir tai atsispindi skirtingose jo mokinių technikose, kurie mokėsi skirtingais periodais. Kiti tvirtina, kad O-Sensėjus skirtingus žmones skirtingai mokė, atsižvelgdamas į jų charakterį ir sugebėjimus. Aš niekuomet nemaniau, kad šie argumentai yra pakankamai įtikinantys. Prieš daug metų, aptikęs seną 1935 metų “Asahi Niuz“ filmą, buvau nustebęs, koks “šiuolaikinis” kūrėjo menas buvo jau tuo ankstyvuoju laikotarpiu. Be to, dažniausiai kūrėjas mokydavo mokinių grupes, o ne atskirus asmenis, todėl šis faktas nesuteikia pagrindo teorijai, kad jis pritaikydavo savo mokymą atskiriems mokiniams.

Aš tikiu, kad yra visiškai kitoks paaiškinimas šiam akivaizdžiam skirtumui tarp stilių. Manau, kad visų pirma tai priklauso nuo fakto, kad tik keletas O-Sensėjaus mokinių treniravosi pas jį pakankamai ilgą laiką. Išimtis yra tik Joičiro (Hoken) Inoue, Uešibos sūnėnas, Gozo Šioda, Jošinkan Aikido įkūrėjas ir Tsutomu Jukava. Jie buvo O-Sensėjaus prieškariniai učideši, kurie mokėsi daugiausia penkis ar šešis metus. Žinoma, tai ilgas laiko tarpas įgusti mene, bet nepakankamas įvaldyti didžiulį techninį aikibudo repertuarą su daugybe jo subtilybių. Dauguma tų jaunų energingų vyrų, kurie tapo učideši, buvo priversti anksčiau laiko užbaigti treniruotes, kad atliktų tarnybą kariuomenėje. Vėliau tik keletas iš ankstyvųjų deši atnaujino savo praktiką po karo.

Tas pats gali būti pasakyta ir apie pokarinį laikotarpį. Šis laikotarpis apima tokias gerai žinomas figūras kaip Sadateru Arikava, Hiroši Tada, Seigo Jamaguči, Šodži Nišio, Nobujoši Tamura, Jasuo Kobajaši, vėliau Jošimitsu Jamada, Mitsunari Kanai, Kazuo Čiba, Seiiči Sugano, Mitsugi Saotome ir daugelį kitų. Šigenobu Okumura, Koiči Tohėjus ir Kisaburo Osava priklauso unikaliai grupei, kuri trumpai treniravosi prieš karą, tačiau po Antrojo Pasaulinio karo gavo meistrų statusus. Nei vienas šių mokytojų nesimokė ilgą laiką pas O-Sensėjų. Tai gali atrodyti kaip šokiruojantis teiginys, tačiau pažvelkime į istorinius faktus.

Prieš karą Kobukanas buvo pagrindinė Morihėjaus Uešibos dodžio Tokijuje, tačiau jis buvo labai aktyvus ir Kansai regione. Vienu metu jis netgi turėjo namus Osakoje. Kalbėdamasis su amžininkais sužinojau, kad kūrėjas daug keliavo ir kelionėse praleisdavo maždaug nuo vienos iki kelių savaičių per mėnesį nebūdamas Kobukane. Nereikia pamiršti, kad ankstyvieji učideši tapo instruktoriais dėl greito meno populiarėjimo ir plačios Omoto religijos remiamos Budo Senjokai (Organizacija, propaguojanti kovos menus) veiklos, kuriai vadovavo Uešiba. Tuometiniai pradininkai mokėsi trumpą laiką ir retai matydavo kūrėją dėl dažno jo nebuvimo dodžio, beje, dėl savo veiklos ir patys dažnai nebūdavo vyriausioje būstinėje.

Karo ir pokario metais O-Sensėjus gyveno Ivamos kaime. Nuo 1950 metų pradžios jis atnaujino savo keliones, retkarčiais aplankydamas Tokijų ir Kansai regioną. 1950 metų pabaigoje jo kelionės padažnėjo ir atrodė, kad niekas nežino, kur jis bus tam tikru laiko metu. Jis paskirstė savo laiką tarp Ivamos ir Tokijo bei jo mėgstamų vietų Kansai, tokių kaip Osaka, Kameoka, Ajabe, jo gimtinės Tanabe ir Šingu. Jis netgi aplankė Kanšu Sunadomari, esantį tolimajame Kiušiu. Aš prisimenu Mičio Hikitsuči Sensėjų sakant, kad O-Sensėjus aplankė Šingu daugiau nei šešiasdešimt kartų po karo. Turėdami galvoje, kad tai truko maždaug dvylikos – penkiolikos metų laikotarpyje, mes matome, kad kūrėjas vykdavo į Kansai vidutiniškai apie keturis – šešis kartus per metus.

Įžvalgus skaitytojas, be jokios abejonės, supras kur aš lenkiu. O-Sensėjus po karo Tokijuje pastoviai netreniravo. Netgi tuomet, kai pasirodydavo ant tatamio, dažnai jis vesdavo paskaitas apie ezoterinius dalykus, esančius labai toli už mokinių supratimo ribos. Pagrindiniai mokytojai Hombu pokariniu laikotarpiu buvo Koiči Tohėjus Sensėjus ir Doshu Kišiomaru Uešiba. Jiems padėdavo Okumura, Osava, Arikava, Tada, Tamura ir vėlesnės učideši kartos minėtos aukščiau.

Aš noriu, kad mano požiūris būtų visiškai aiškus. Noriu pasakyti, kad Morihėjus Uešiba NEBUVO pagrindinė figūra Hombu Dodžio, kuri mokytų aikido diena iš dienos. O-Sensėjus lankydavosi ten nevienodais laiko tarpais ir dažnai jo mokymas apsiribodavo filosofiniais aspektais. Koiči Tohėjus ir Kišiomaru Uešiba yra asmenys atsakingi už aikido techninį turinį ir vystymąsi Aikikai Hombu dodžio sistemoje. Kaip ir prieš karą, taip ir po karo učideši mokė už Hombu Dodžio ribų klubuose ir universitetuose po trumpo apmokymo laiko. Taip pat šis periodas yra charakterizuojamas kaip “danų vaikymasis”, kadangi daug jaunų mokytojų gaudavo vieną daną per metus. Daugeliu atveju jie “peršokdavo” lygius. Bet tai jau kito straipsnio tema!

Ir ką gi visa tai reiškia? Tai reiškia, kad bendras pokarinio aikido plėtros, kurią tiesiogiai prižiūrėjo kūrėjas, požiūris yra iš esmės klaidingas. Tohėjus ir dabartinis Doshu Uešiba nusipelno liūto dalies nuopelnų, o ne kūrėjas. Tai reiškia, kad O-Sensėjus Morihėjus Uešiba nebuvo rimtai įsitraukęs į aikido mokymą ar administravimą pokariniu laikotarpiu. Jis jau seniai buvo atsitraukęs ir susikoncentravęs į savo asmenines treniruotes, dvasinį vystymąsi, keliones ir socialinę veiklą. Taip pat reikėtų pažymėti, kad nepaisant jo stereotipinio ramaus, gero, seno žmogaus įvaizdžio, O-Sensėjus buvo didvyriško charakterio bei veriančių akių. Jo buvimas ne visada buvo parankus Hombu Dodžio dėl jo kritiškų komentarų ir dažnų protrūkių.

Tokia yra tiesa, kaip liudija daugybė tiesioginių liudininkų. Anksčiau aš esu užsiminęs apie tai, tačiau tik nesenai pajutau pakankamai pasitikėjimo kalbėti apie tai, dėka svarių įrodymų surinktų iš daugelio artimų kūrėjui šaltinių. Aš negaliu užtikrinti, kad šie komentarai padės treniruojantis ar prives jus arčiau tikslų, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad nušvietus tiesą apie svarbius dalykus, aikido atsidavę žmonės įgys gilesnį supratimą, kuriuo remdamiesi galės atlikti savo vertinimus. Tai pat aš tikiuosi, kad esminei Koiči Tohėjaus figūrai, kuri pastaraisiais metais buvo nuvertinta iki šalutinės ar nepastebima visiškai, bus gražinta tai, kas jai priklauso.